Mėnesio laiškas

Rinkų apžvalga

Rugsėjį palūkanos vėl pradėjo kilti. ECB rugsėjo 10 d. pakėlė indėlių palūkanų normą iki 2,50 %, o FED po savaitės, pirmą kartą nuo 2023 m., iki 3,75–4,00 % ir užsiminė, kad iki metų pabaigos gali tekti kelti dar kartą. Abiem atvejais priežastis ta pati - energija. Brent nafta per mėnesį pabrango 14 % iki 103,5 USD, nes JAV ir Irano derybos nejuda, o laivyba Persijos įlankoje išlieka rizikinga. Euro zonos infliacija rugsėjį pakilo iki 3,8 %, aukščiausio lygio nuo 2023 m., o energija per metus pabrango beveik 19 %.

JAV 10 metų obligacijų pajamingumas per mėnesį pakilo nuo 4,76 % iki 5,29 %, aukščiausiai per beveik du dešimtmečius. Rugpjūtį rašiau, kad 5 % riba taptų pavojinga, jei kartu analitikai imtų karpyti pelnų prognozes. Kol kas išsipildė tik pirmoji sąlyga: per trečiąjį ketvirtį analitikai pelnų prognozes pakėlė 1,4 %, nors paprastai per ketvirtį jas sumažina apie 2 %. Todėl ir rinkos reakcija nevienoda. S&P 500 per mėnesį nukrito 0,5 %, NASDAQ-100 pakilo 3,2 %, nes puslaidininkių indeksas pridėjo beveik 10 %, o Europos STOXX 600, kuriai brangi energija ir kylančios ECB palūkanos kerta tiesiogiai, krito 2,5 %. Pasaulinis akcijų indeksas eurais pakilo 1,8 %, bet doleriais nukrito 1,2 %: visą skirtumą lėmė 2,5 % sustiprėjęs doleris.

Kas uždirbo iš geležinkelių

Rugsėjo pabaigoje Blackstone prezidentas J. Gray paskelbė ilgą pristatymą, kuriame įrodinėja, kad milžiniškos investicijos į dirbtinį intelektą atsipirks. Argumentų daug ir jie solidūs, nors kai kurie palyginimai parinkti palankiai: pavyzdžiui, teiginys, kad technologijų bendrovių investicijos per metus padvigubėjo, lygina keturias bendroves pernai su penkiomis šiemet. Skaitant verta prisiminti ir tai, kad Blackstone pats yra Anthropic akcininkas ir valdo duomenų centrus. Mane labiausiai sudomino istorinis pavyzdys, kurį jis pasirinko: JAV geležinkeliai 1870–1900 m.

Optimistui sunku rasti geresnį. Per tris dešimtmečius bėgių ilgis išaugo nuo 53 iki 193 tūkst. mylių, ekonomika - daugiau nei tris kartus, pramonės gamyba - beveik penkis. Akcijų kainos per tą laiką pakilo tik apie 40 %. Tiesa, tai buvo defliacijos metai, tad realiai jos maždaug padvigubėjo, bet vis tiek gerokai atsiliko nuo ekonomikos. Investuotojai uždirbo iš dividendų: su jais grąža per 30 metų siekė 6–7 kartus. Tačiau tik tie, kurių bendrovės išgyveno. Per 1873 m. krizę bankrutavo 89 iš 364 geležinkelio bendrovių. Po dvidešimties metų istorija pasikartojo: 1893–1897 m. per bankrotą perėjo bendrovės, valdžiusios maždaug trečdalį šalies bėgių.

Didžioji dalis naudos atiteko ne statytojams. Lygiagrečios linijos konkuravo dėl tų pačių krovinių, ir pervežimo tarifas nuo 1868 iki 1900 m. nukrito beveik tris kartus. Laimėjo ūkininkai, gamintojai ir pirkėjai, kuriems prekės atpigo. Geležinkeliai pakeitė šalį, o jų akcininkams liko tai, ką bendrovės spėjo išmokėti.

Technologija gali būti tikra, o investicija į ją vis tiek prasta. Svarbu ne tai, kiek ji pakeičia pasaulį, o kiek naudos lieka tam, kas už ją sumokėjo.

Šiandien statoma ne mažiau ambicingai. Didžiosios technologijų bendrovės šiemet duomenų centrams ir lustams skirs apie 820 mlrd. USD, apie 2,5 % JAV BVP. Kol kas daugiausia savais pinigais, tad Gray teisus, kad jų balansai tvirti. Ar nauda liks joms, ar per krentančias kainas nukeliaus pas naudotojus, kaip prieš 150 metų, šiandien atsakyti negali niekas.

Tai liečia ir tą, kuris technologijų akcijų niekada nepirko. Pasauliniame indekse MSCI ACWI keturios bendrovės, kurios šiuos pinigus išleidžia (Microsoft, Amazon, Alphabet, Meta), sudaro apie 11 %, o keturi didžiausi jų tiekėjai (Nvidia, TSMC, Broadcom ir Micron) dar beveik 10 %. Kas penktas į „visą pasaulį" investuotas euras šiandien priklauso nuo vienos investicijų bangos.

Ką iš to išvedu sau? Visko, kas susiję su dirbtiniu intelektu, išsižadėti nesiūlyčiau: tai būtų toks pat spėjimas, tik priešinga kryptimi. Bet trys dalykai man atrodo protingi.

Pirmiausia, žinoti savo tikrąją dalį. Pasaulinis indeksas, šalia jo NASDAQ-100 fondas ir kelios mėgstamos technologijų akcijos atskirai atrodo kaip diversifikacija. Sudėjus paaiškėja, kad didelę portfelio dalį sudaro tos pačios dešimt bendrovių. Su tuo galima gyventi, jei tai pasirinkimas.

Antra, prisiminti naudotojus. Geležinkelių laikais daugiausia laimėjo tie, kuriems pervežimas atpigo. Šiandien tai būtų bendrovės, kurių sąnaudas dirbtinis intelektas sumažins, ir jų gali būti bet kuriame sektoriuje, nuo draudimo iki logistikos.

Ir trečia, žiūrėti, kiek pinigų bendrovė grąžina akcininkams. XIX a. investuotojus išgelbėjo dividendai. Kai bendrovė beveik visą veiklos pinigų srautą perkelia į statybas, o didžiosios technologijų bendrovės šiemet prie to artėja, akcininko grąža vis labiau tampa lažybomis, kad šios investicijos atsipirks.

Ar jos atsipirks, aš nežinau. Manau, šiandien to nežino niekas, įskaitant J. Gray. Todėl portfelį verčiau dėlioti taip, kad jam šio atsakymo nereikėtų.

Pagarbiai,
Donatas Mačinskas